Prieraktiniai ženklai
Prieraktiniai ženklai – diezai arba bemoliai, parašyti penklinės pradžioje, iškart po raktu. Jie galioja visam kūriniui, visose oktavose, ir pasako, kokia kūrinio tonacija.
Užuot rašius diezą prie kiekvienos fa, jis rašomas vieną kartą ant fa linijos po raktu – ir kiekviena fa kūrinyje, aukšta ar žema, yra fa diez, nors prie natos ženklo nėra. Vienoje vietoje prieraktinį ženklą panaikina bekaras.
Ženklai pasako tonaciją. Nėra ženklų – do mažoras (C-dur) arba la minoras (a-moll). Vienas diezas, fa diez, – sol mažoras (G-dur) arba mi minoras (e-moll). Vienas bemolis, si bemol, – fa mažoras (F-dur) arba re minoras (d-moll). Mažoras ir jo paralelinė minorinė tonacija turi tuos pačius prieraktinius ženklus.
Diezai po raktu rašomi griežta tvarka: fa, do, sol, re, la, mi, si; bemoliai – atvirkščia: si, mi, la, re, sol, do, fa. Prieraktinius ženklus perskaitykite pirmiausia – prieš grodami pirmą natą.
Kaip tai skamba
Su fa diez gama skamba kaip tikras mažoras – paskutinis žingsnis į sol yra pustonis. Be diezo septintoji nata skambėtų „ne vietoje“.
Kur mokomasi: studijos interaktyvaus vadovėlio 7 skyrius „Sol ir Fa mažoras: prieraktiniai ženklai“ ir 8 skyrius „Minoras: la minoras ir paralelinės tonacijos“.