Paralelinės tonacijos
Paralelinės tonacijos — mažoras ir minoras, kurie turi tuos pačius prieraktinius ženklus ir tuos pačius klavišus, bet skirtingą toniką. Do mažoras ir la minoras — paralelinės tonacijos: ženklų nei vienoje nėra.
Paralelinį minorą rasite nuo mažoro tonikos nulipę tris gamos natas žemyn, skaičiuodami ir pačią toniką: do, si, la. La — šeštasis do mažoro laipsnis, mažąja tercija (trimis pustoniais) žemiau do. Taip pat ir kitose tonacijose: sol mažoras (G-dur, fa diez) — mi minoras (e-moll), fa mažoras (F-dur, si bemol) — re minoras (d-moll).
Prieraktiniai ženklai vieni, o nuotaika skirtinga: do mažoras skamba šviesiai, la minoras — tamsiau, nes jo gama prasideda nuo kitos natos ir pustoniai atsiduria kitose vietose. Kuri iš dviejų tonacijų skamba, pasako tonika — nata ir akordas, kuriais kūrinys baigiasi.
Atsargiai su pavadinimais kitomis kalbomis. Lietuviškos „paralelinės tonacijos“ angliškai vadinamos relative keys. Angliškas terminas parallel keys reiškia visai ką kita: mažorą ir minorą su ta pačia tonika (C major ir C minor), lietuviškai — vienvardes tonacijas.
Kaip tai skamba
Ta pati melodija paralelinėje tonacijoje skamba lyg apšviesta kitaip: mažore — šviesiai, minore — tamsiau, liūdniau, o natos lieka tie patys balti klavišai.
Kur mokomasi: studijos interaktyvaus vadovėlio 8 skyrius „Minoras: la minoras ir paralelinės tonacijos“.