Transponavimas
Transponavimas — melodijos perkėlimas į kitą tonaciją, aukščiau arba žemiau. Žingsniai tarp natų lieka tie patys, keičiasi tik pradžios nata, todėl melodija skamba ta pati, tik kitame aukštyje.
Paimkime melodiją do mažore: sol, fa, mi, re, do, si, do. Jos žingsniai: tonas, pustonis, tonas, tonas, pustonis, pustonis. Perkelkime ją į sol mažorą. Ten melodija turi baigtis ant sol, todėl ji prasideda nuo re: re, do, si, la, sol, fa diez, sol. Pustonis žemiau sol — tai fa diez, tas pats juodas klavišas iš sol mažoro prieraktinio ženklo.
Transponuojant kiekviena nata pakeliama (ar pažeminama) tuo pačiu intervalu: čia visos natos pakilo kvinta aukštyn. Natų tekste tai matoma iš prieraktinių ženklų: do mažore jų nėra, sol mažore — vienas diezas, fa mažore — vienas bemolis. Fa mažore ta pati melodija prasidėtų nuo do: do, si bemol, la, sol, fa, mi, fa.
Kam to reikia? Kad daina tiktų dainininko balsui, kad būtų patogiau groti arba kad pažintumėte tą pačią melodiją kitoje tonacijoje. Transponuoti galite ir patys: suskaičiuokite melodijos žingsnius ir pakartokite juos nuo kitos natos.
Kaip tai skamba
Transponuota melodija atpažįstama iškart: tie patys žingsniai, tik viskas skamba aukščiau ar žemiau — kaip ta pati daina, padainuota kitu balsu.
Kur mokomasi: studijos interaktyvaus vadovėlio 7 skyrius „Sol ir Fa mažoras: prieraktiniai ženklai“.